Aš guliu po smėliu, po vandeniu
Mitas, kaip žmogus tapo akmeniu
Kūnas jo giliai, tokia masė
Gali bandyt, vis tiek neprisikasi
Ant to kapo naują kaimą stato
Ir po šimto metų akmenį jie rado
Dabar jos švelnios rankos
Liečia briaunas, lūpas prideda ir tyliai sako

"Tu šaltas ir belaikis, kaip akmuo"
"Turbūt dar nežinai, kaip pasiduot"
"Kodėl tau reikia viską kontroliuot?"

Mano planas krenta, kaip domino
Pusto audra, reikia pogulio
Kaimas po kopom, man gaila jo
Atrodo, kad ten buvau
Šitam mieste nebėra pavėsio
Jaučiuos, kaip botas iš paveikslėlio
Gatvės po vandeniu, jas užliejo
Ir kur mes pasidėjom?

"Tu šaltas ir belaikis, kaip akmuo"
"Turbūt dar nežinai, kaip pasiduot"