Tolstanti saulė pro šakas
Tolstantis aš nuo jos lange
Vakaro kalbos erdvėje
Gęsta aplenkdamos mane
Nors žiebias tūkstančiai langų
Ir girdis žingsniai prie namų

Aš žodį ištarsiu jis nuskęs tyloj
Galbūt tik jinai mane išgirs
Kiek tūkstančių žodžių aš ištariau jai
Kiek jų dar reikės į ją ištart

Saulės apakinta diena
Triukšmo ir nerimo pilna
Rūpesčių tvaikas virš galvų
Aš kaip ir tu čia gyvenu
Nors gatvėj tūkstančiai veidų
Ir širdys plyšta nuo dainų

Žiūriu į atviras akis
Ar jos ką naujo pasakys
Žvilgsnis iš veidrodžio gelmės
Tai ką ištarsiu ar girdės
Nors tik save tesuprantu
Nors neradau kitų akių