Jei žmogaus dienas paimti
Tai būna kartais šio ir to
Dejuoji, kam reikėjo gimti
Juokies ir džiūgauji kartu

Audroj juk ąžuolai nesvyra
Kol vėtra drasko jų lapus
Tik vargo ir kliūčių patyręs
Pilnai atsiskleidžia žmogus

Nesu aš porceliano indas
Padėtas spintoj po raktu
Mane ir kumščiojo, ir mindė
Sukiojo spūsty verpetų

Audroj juk ąžuolai nesvyra
Kol vėtra drasko jų lapus
Tik vargo ir kliūčių patyręs
Pilnai atsiskleidžia žmogus

Aš porcelianui nepavydžiu
Saldžios ramybės po raktu
Gyvenimo aš trokštu didžio
Dienų aš trokštu be krantų

Audroj juk ąžuolai nesvyra
Kol vėtra drasko jų lapus
Tik vargo ir kliūčių patyręs
Pilnai atsiskleidžia žmogus
Audroj juk ąžuolai nesvyra
Kol vėtra drasko jų lapus
Tik vargo ir kliūčių patyręs
Pilnai atsiskleidžia žmogus