Duok man šulinį neišgertą
Ne rytoj, ne poryt, – iš kart
Duok man jėgą, tarytum svertą
Iš aklumo save iškelt

Arba tarp medžių, tarp dviejų – paklydęs
Arba ant bėgančio vandens – paslydęs

Duok tikėjimą pažadėtą
Netesėtą. Vidur dienos
Duok man lauką, žaliai užsėtą
Nesulauksiantį sutemos

Arba neradęs pažadėto kranto
Arba supratęs, kad reikės gyventi

Gilų vandenį, baltą šviesą
Ryto gaidą nakties dugne

Duok man tai, kas ugnim nukrinta
Ant senų ir jaunų galvų
Kai sutemsta ir kai nušvinta
Vienukart, jei dar nevėlu

Arba tarp medžių, tarp dviejų – paklydęs
Arba ant bėgančio vandens – paslydęs