♫♪♪

Tavo kūnas man rašė, kad vakar iš ryto tu veidą palikai pas mane
Kad priedas prie tokio (?) portreto – dvi apšalusios akys delne
Tavo kūnas man rašė, kad pėdas prie lovos sudėliojai bet kokia tvarka
Kad pešiojai tamsoj paukščio sparną per naktį
Ir tik auštant paaiškėjo, kad pešiojai save

[Priedainis]

Balta, balta – ant kalnų numesta
Nupūdruota guli tekanti tavo oda
Nuoga, nuoga – į ją giliai įsispaudusi, spengia tylą
Tęsia nuogo kūno kvapų rutiną
Šalta, šalta – tavo kūno laiškuos
Po žiemos vėl atėjus žiema
Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų jau dengia
Suteptų, nutrintų patalų lavina

♫♪♪

Tavo kūnas man rašė, akyse tavo rado jau ištirpusio šalčio sagų –
Jos laikydavo tavo artumą, prisegusios prie žemės paviršiaus krūtų
Tavo kūnas man rašė, kad nerado tiesaus tavo žodžio vonioj - kvepalų
Jau paviršiuje radus aiškus makiažas, bet ir jį palikai ant kitų
[Priedainis]

Balta, balta – ant kalnų numesta
Nupūdruota guli tekanti tavo oda
Nuoga, nuoga – į ją giliai įsispaudusi, spengia tylą
Tęsia nuogo kūno kvapų rutiną
Šalta, šalta – tavo kūno laiškuos
Po žiemos vėl atėjus žiema
Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų jau dengia
Suteptų, nutrintų patalų lavina

♫♪♪

Balta, balta – ant kalnų numesta
Papūdruota guli tekanti tavo oda
Nuoga, nuoga – į ją giliai įsispaudusi, spengia tylą
Tęsia nuogo kūno kvapų rutiną
Šalta, šalta – tavo kūno laiškuos
Po žiemos vėl atėjus žiеma
Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų jau dengia
Suteptų, nutrintų patalų lavina

♫♪♪